Laidotuvės

Svarbu žinoti:

Rengiantis artimojo mirčiai, privalu pasirūpinti, kad jis neiškeliautų be sakramentų. Tokiu atveju artimieji iš anksto turėtų pakviesti kunigą, kuris suteiktų Ligonių patepimo sakramentą, išklausytų mirštančiojo išpažinties. 

Žmogui, artinantis prie mirties slenksčio tradiciškai uždegama žvakė. Tam labai tinka per Kristaus paaukojimo šventę (Grabnyčias) pašventinta arba jo Krikšto žvakė, o jos neturint galima degti ir paprastą šventintą žvakę.

Atvykę dėl laidotuvių tartis artimieji su kunigu aptaria šiuos momentus:

  • Šv. Mišių laiką, kurios yra pati svarbiausia malda už mirusįjį. Šv. Mišiose kviečiami aktyviai dalyvauti ir drauge melstis visi mirusiojo giminaičiai, artimieji, draugai, bendradarbiai ir kaimynai. Prieš šv. Mišias susirinkusieji kviečiami atlikti išpažintį, jog galėtų priimti Šventąją Komuniją.
  • Atsisveikinimo apeigas, atliekamas šarvojimo vietoje. Prieš išlydint mirusįjį į kapines, kunigas šarvojimo vietoje kviečia visus jungtis į bendrą maldą.
  • Laidotuvių apeigas kapinėse bei kapo pašventinimą.

Pranešus apie tikinčiojo mirtį, parapijos raštinėje padaromas įrašas Bažnyčios mirties metrikų knygoje (Laidotuvių knygoje).

Todėl kreipiantis į kunigą reikia turėti mirties liudijimą bei žinoti:

– mirusiojo vardą, pavardę, amžių;
– mirties datą, vietą, priežastį;
– informaciją apie Ligonių sakramentų priėmimą;
– mirusiojo tėvų vardus ir pavardes (motinos mergautinę pavardę);
– civilinę būklę, likusių įpėdinių vardus;
– laidotuvių vietą.

Maldingas budėjimas prie mirusiojo kūno vadinamas šermenimis. Mirusysis šarvojamas namuose arba šarvojimo salėje. Buvusiam tikinčiam žmogui galima į rankas įdėti rožinį, paveikslėlį arba mažą kryželį. Tačiau, jei žmogus gyvas būdamas rožinio nesimelsdavo – nėra prasmės dėti ir mirusiam.

Kartais giminėms patariama, kad į karstą ar į velionio drabužių kišenes būtų įdedama žolelių, monetų ar kitų daiktų. Toks paprotys neturi nieko bendra su krikščioniškomis laidotuvių apeigomis ir tėra prietarai.

Prie mirusiojo kūno deginamos šventintos žvakės. Budėjimo metu tinka prie mirusiojo melstis, giedoti giesmes, ypač paskutinįjį vakarą.

Šermenų budėjimo metu artimieji dažnai kviečiami į tam skirtas virtuvėlės patalpas kukliai pasivaišinti, pabendrauti, tačiau čia visisiškai nedera piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais.

Atėjusiems atsisveikinti patariama velionį pagerbti keliais gėlių žiedais ir vietoj prašmatnių vainikų ar didelių puokščių mirusiojo artimiesiems įteikti auką. Taip bus suteikta reikalinga parama, kuri dažniausiai dėkingai priimama laidotuvių išlaidoms padengti.

Pati svarbiausia malda už mirusįjį – tai Šv. Mišios. Jos dažniausiai aukojamos tą dieną, kai krikščionis laidojamas. 

Kartais klaidingai manoma, kad šeimos nariams labiau tinka budėti prie mirusiojo negu dalyvauti šv. Mišiose. Tačiau būtent šv. Mišios krikščionio laidotuvių metu yra svarbiausioji apeiga, kurioje švenčiame Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinius, tos Aukos nuopelnus skirdami už mirusiojo išganymą.

Išpažintis ir šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir didžiausia pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji.

Kunigas atėjęs į šarvojimo vietą drauge su giesmininkais ir susirinkusiais tikinčiaisiais gieda, skaito maldas už mirusįjį.

Kunigui baigus melstis, laidotuvių dalyviai padeda išnešti gėles. Laidotuvių procesijoje iš šarvojimo vietos iki automobilio-katafalko pirmas eina žmogus, nešantis kryžių, paskui jį nešama mirusiojo nuotrauka, eina giedotojai, kunigas, nešamas karstas, paskui jį eina mirusiojo artimieji. Kryžiaus nešimui turėtų būti parinktas doras, tikintis žmogus, apsirengęs kamža.

Kapinėse procesija rikiuojasi panašiu principu. Procesijoje nešamas kryžius, paskui jį nešama nuotrauka, laidotuvių dalyviai neša gėles, eina giesmininkai, kunigas, nešamas karstas, paskui kurį seka artimieji.

Tiek šarvojimo salėje, tiek kapinėse visiems laidotuvių dalyviams reikėtų laikytis pagarbios, jautrios tylos, susilaikyti nuo bereikalingų pokalbių (kapo duobės gylio, žemės ar parinktos vietos aptarinėjimo ir t.t.) ir ypatingai – nuo juokų.

Paprastai laidotuvės vyksta savoje parapijoje, kurioje gyveno velionis. Tačiau, jei yra pareikšta kitokia mirusiojo valia ar artimųjų pagrįstas noras, galima, informavus mirusiojo parapijos kleboną, pasirinkti ir kitą bažnyčią.

Laidotuvės rengiamos kartu su tos krikščionių bendruomenės nariais ir kunigu. Mirties akivaizdoje Krikščionių bendruomenė meldžiasi už mirusįjį prašydama jam nuodėmių atleidimo bei teikia prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo paguodą mirusiojo artimiesiems.

Netinka primesti bažnytinių laidotuvių tiems, kurie patys jų nenorėjo arba, gyveno ir mirė nekatalikiškai. Pagal bažnytines apeigas nelaidojami nekrikštyti asmenys, savanoriškai atsisakę katalikų tikėjimo, ateistai ir kiti, kurie būdami gyvi reiškė viešą priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo.

Gedulingi pietūs – nėra pasilinksminimo laikas, todėl jų metu visiškai netinka piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais.

Jei laidotuvės vyksta penktadienį, tariantis su gedulingus pietus organizuojančia įstaiga patariama įspėti dėl katalikams privalomo penktadienio pasninko – susilaikymo nuo mėsiškų patiekalų.

Nuomonė, kad kapo negalima tvarkyti nepraėjus mėnesiui nuo laidotuvių, nes tai pakenks velioniui, yra niekuo nepagrįsta ir kilusi iš krikščioniškai tradicijai priešiškų prietarų. Priešingai, didele nepagarba mirusiajam tampa nesutvarkytas kapas, kai laidotuvių dieną ant kapo palikti vainikai ir gėlės virsta šiukšlių krūva.

Tinkamai rūpintis mirusiųjų kapais – artimųjų atsakomybė. Tačiau lankant arba tvarkant kapus, verta prisiminti mūsų svarbiausią krikščionišką pareigą – melstis už mirusius.

Mūsų krašte gyvuoja tradicija prisiminti mirusius žmones jų laidotuvių dieną, praėjus septynioms dienoms, trisdešimčiai dienų ir metams po krikščionio mirties.

Labai gražu šiomis dienomis užsakyti už mirusįjį šv. Mišias. Paminėjimo metu gali būti aplankomas kapas, pabendraujama su artimaisiais kukliose vaišėse. Mirusiojo paminėjimas — tai proga susitikti gyviesiems, atnaujinti bendrystę ir krikščionišką tikėjimą, kuris neretai atšąla.