Išpažintis

Svarbu žinoti:

Išpažintis – gailestingosios Dievo meilės sakramentas, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės.

Nuodėmė yra draugystės su Dievu nutraukimas per nepasitikėjimą Juo ir neklusnumą Jam. Išpažintis dar kitaip vadinama Atgailos arba Sutaikinimo sakramentu, nes per šį sakramentą Dievas mus grąžina į ramybę ir laimę teikiančią bendrystę su Juo ir Bažnyčia.

Evangelijose aprašytas Jėzaus elgesys su nusidėjėliais leidžia mums tvirtai pasitikėti, kad Dievas trokšta atleisti visas mūsų nuodėmes. 

Kad išpažintis būtų teisinga, reikia įvykdyti šiuos žingsnius:

1. Prisiminti savo nuodėmes.
Galima naudotis sąžinės peržvalgos klausimais, 10 Dievo įsakymų, 7 didžiųjų ydų sąrašu, arba santykio su Dievu, artimu ir savimi ištyrimu. Tai padės prisiminti savo nuodėmes ir blogus įpročius. Atliekant sąžinės tyrimą patariama vengti dviejų kraštutinumų: sąžinės nejautros, neleidžiančios įžvelgti nuodėmių arba skatinančios jas slėpti, ir smulkmeniškumo, paklaidinančio menkniekiuose.

2. Dėl padarytų nuodėmių gailėtis.
Tobulas gailestis – tai širdies kančia, kai gailimasi savo nuodėmių ir nuoširdžiai liūdima dėl padaryto blogio – ne tiek bijant bausmės, kiek iš skausmo, kad padarytas blogis įžeidė Tėvo Meilę. Be nuoširdaus gailesčio atleidimas neįmanomas. Išgyventi gailestį dažniausiai trukdo mūsų puikybė.

3. Tvirtai pasiryžti daugiau nenusidėti.
Atgaila – tai ne greit praeinantis jausmas, o valios nusigręžimas nuo visko, kas priešinga Dievui ir praktiškas noras toliau gyventi pagal Jo valią. Jeigu sąmoningai ketiname po išpažinties daryti tą patį blogį, išpažintis yra negaliojanti.

4. Nuodėmes išpažinti kunigui.
Visas nuodėmes reikia išsakyti nuoširdžiai, tiksliai ir iki galo. Išpažįstami konkretūs nuodėmingi veiksmai, o ne tik bendri polinkiai. Privaloma išpažinti visas sunkiąsias nuodėmes, jų skaičių ar dažnumą bei svarbias aplinkybes. Patartina išpažinti ir lengvąsias nuodėmes, ypač jei jas darome iš blogo įpročio.

  • Sunki nuodėmė padaroma svarbiame dalyke, pilnu proto suvokimu ir laisva valia.
  • Lengva nuodėmė padaroma esant nors vienai nepilnai sąlygai iš trijų aukščiau išvardintų (nesvarbiame dalyke, trūkstant supratimo arba laisvos valios)
  • Nuslėpus nuodėmę (iš baimės, gėdos ar pan.) arba sakant ne tiesą, taip stengiantis sumenkinti jos sunkumą, – išpažintis yra negaliojanti, nes Dievas negali atleisti to, ką nuo Jo slepiame.
  • Užmiršus kurią nors sunkią nuodėmę – reikia ją išpažinti kitos išpažinties metu.

5. Už padarytas nuodėmes atsilyginti.
Tai reiškia atitaisyti nuodėmės pasekmes – kiek galime atlyginti padarytas skriaudas, ir atlikti kunigo skirtą atgailą. Atliekama atgaila – tai būdas atlyginti Dievui meilės skolą, kurią atneša nuodėmė. Svarbiausia atminti, kad gyvenimas pasikeičia tik tuomet, kai širdis iš tikrųjų atsigręžia į Dievą.

Nuodėmes išpažįstame kunigui, kuris atstovauja Jėzų Kristų. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Sutaikinimo sakramentą teikiantis dvasininkas tėra regimas Dievo atleidimo įrankis, ženklas, kad būtume tikri, jog mums iš tiesų atleista.

Prisikėlęs Jėzus perdavė apaštalams Šventąją Dvasią ir tarė: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21-23). Taip, dalyvaujant Šventajai Dvasiai, Jis perdavė galią atleisti nuodėmes apaštalams, o per sakramentinį jų rankų uždėjimą – visiems kunigystės šventimus priimantiems dvasininkams.

Kunigas besąlygiškai privalo saugoti išpažinties paslaptį.

Išpažinties pabaigoje taip pat galima paklausti kunigo patarimo sąžinės ir dvasinio gyvenimo klausimais.

Išpažinties reiktų neatidėliojant eiti padarius sunkią nuodėmę. Sunki nuodėmė — Dievo įsakymų nesilaikymas svarbiame dalyke, pilnai suprantant ir laisva valia pritariant šiam veiksmui.

Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties rekomenduojama eiti kartą per mėnesį. Svarbu tai daryti reguliariai.

Bažnyčios įsakymas atlikti išpažintį bent kartą metuose galioja atšalusiems katalikams, tai kraštutinė priemonė, skatinanti išlaikyti savo sieloje dvasinį gyvenimą. Tačiau to nepakanka norint gyventi pilną krikščionišką gyvenimą ir patirti nuostabių jo vaisių.

Didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms tikintieji yra kviečiami neatidėlioti Atgailos sakramento šventimo, kai yra daug žmonių, kai skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.

Prieš einant išpažinties pirmiausia derėtų pasvarstyti apie šiuos dalykus:

a) Ar Atgailos sakramento ateinu nuoširdžiai trokšdamas apsiva­lyti, atsiversti ir atnaujinti gyvenimą, sustiprinti bendrystę su Dievu? O gal šio Sakramento vengiu ir jį priimu kaip sunkią naštą?

b) Gal buvau pamiršęs ar per ankstesnes išpažintis tyčia nutylė­jau kokias nors sunkias nuodėmes?

c) Ar atlikau paskirtą atgailą? Ar atlyginau padarytas skriaudas? Ar stengiausi įvykdyti tai, ką pasiryžau, kad pataisyčiau gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus?

Čia surašytos ne vien sunkios nuodėmės, kurias privaloma išpažinti, bet ir įvairūs netobulumai bei ydos, vedančios į nuodėmes, trukdančios dvasinei pažangai. Išpažintyje svarbiausia išpažinti atskirus nuodėmingus veiksmus, mintis, žodžius ir apsileidimus.

Nuodėmės prieš Dievą

Išpažintis. Atidėliojau išpažintį, nors atsiminiau padaręs mirtiną nuodėmę. Išpažintyje šventvagiškai nuslėpiau nuodėmę ar svarbias jos aplinkybes, sakiau netiesą, kalbėjau taip, kad nuodėmklausys manęs nesuprastų. Vėliau atsiminęs, neišpažinau pamirštos nuodėmės. Nepasiruošiau išpažinčiai, nesužadinau gailesčio už nuodėmes, neatlikau skirtos atgailos, neatlyginau padarytos žalos. Negavęs išrišimo, tai nuslėpiau kitoje išpažintyje. Klausiausi kito žmogaus išpažinties, išdaviau jos paslaptį.

I Dievo įsakymas. Gėdijausi savo tikėjimo, žodžiu ar veiksmu išsižadėjau jo. Įstojau į nekatalikų religinę bendruomenę ar su ja susijusią organizaciją. Aktyviai dalyvavau nekatalikų, ekumeninėse ar tarpreliginėse apeigose, maldose, susirinkimuose. Dalyvavau tikėjimui pavojingose pamaldose ar renginiuose. Dalyvavau ateistų, komunistų, masonų ar kitų religijai priešingų organizacijų renginiuose, rėmiau jų veiklą.

Neigiau tikėjimo tiesas, skleidžiau klaidas, kalbėjau prieš tikėjimą, skaičiau tikėjimui priešingas knygas, nekatalikiškus religinius leidinius. Nesirūpinau išsiaiškinti kilusias abejones tikėjimo ar doros klausimuose. Atkakliai neigiau pažintą tiesą. Nesidomėjau savo religija, nesirūpinau išmokti pagrindines tikėjimo tiesas ir maldas. Tikėjau burtais, prietarais, sapnais, astrologija, vykdžiau prietaringus veiksmus. Nesirūpinau katalikiškų idėjų stiprinimu savo aplinkoje, skleidžiau šeimai ir moralei priešingas idėjas.

Niekinau ar lengvabūdiškai kritikavau Bažnyčios vadovus, jų teisėtus nutarimus. Pajuokiau ar nepagarbiai elgiausi su Dievui pašvęstais asmenimis (klierikais, kunigais, vienuoliais), daiktais (liturginiais reikmenimis, devocionalijomis, šv. tekstais, simboliais) ar šv. vietose (bažnyčioje, kapinėse).

II Dievo įsakymas. Piktžodžiavau prieš Dievą, kaltinau jį dėl nelaimių. Nepagarbiai, juokais ar iš įpročio vartojau Dievo, Jėzaus, Marijos, šventųjų vardus. Keikiausi, keikiau savo artimą. Melagingai ar be reikalo prisiekiau, sulaužiau priesaiką, nesilaikiau žodžio, neišpildžiau įžado.

III Dievo įsakymas, Bažnyčios įsakymai. Laisvu noru ir be rimtos priežasties praleidau sekmadienio ar privalomos šventės šv. Mišias. (Privalomos šventės visuotinėje Bažnyčioje: visi sekmadieniai, Kalėdos (XII. 25), Naujieji metai (I. 1), Trys Karaliai (I. 6), Šeštinės, Devintinės, Petrinės (VI. 29), Žolinė (VIII. 15), Visi Šventieji (XI. 1), Švč. M. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas (XII. 8). Lietuvoje nuo 1996 01 24 privalomi tik sekmadieniai, Kalėdos, Naujieji metai, Žolinė ir Visi Šventieji.) Negalėdamas dalyvauti Mišiose, nesistengiau pašvęsti sekmadienio melsdamasis. Vėlavau į Mišias, praleidau svarbią jų dalį. Trukdžiau kitiems atlikti sekmadienio pareigą.

Sekmadienį ar privalomos šventės dieną dirbau nebūtiną fizinį darbą, verčiau tai daryti kitus. Nesilaikiau pasninko ar abstinencijos įsakytomis dienomis. Ėjau šv. Komunijos, neišlaikęs eucharistinio pasninko. (Vieną valandą iki Komunijos draudžiama valgyti ir gerti alkoholinius gėrimus. Patariama laikytis pasninko tris valandas iki Mišių pradžios, o jei Komunija iš ryto – nuo vidurnakčio.) Dalyvavau viešuose pasilinksminimuose, juos organizavau advento ar gavėnios laiku. Apie Velykas neatlikau išpažinties ir nepriėmiau Švč. Sakramento. Vengiau padėti išlaikyti Bažnyčią.

Malda ir dvasinis gyvenimas. Pasidaviau abejingumui religijai, apleidau maldą. Nesimelsdavau rytą ir vakare, po šv. Komunijos, prieš valgį, ligoje, kilus pavojui ar pagundai. Neskyriau laiko maldai už savo artimuosius, už mirusius. Praleidau įprastas maldas ar tas, kurias įsipareigojau kalbėti. Melsdavausi nepagarbiai, išsiblaškęs, paskubomis. Sunkiai sirgdamas nesirūpinau gauti šv. sakramentus. Priėmiau šv. Komuniją, neišpažinęs sunkios nuodėmės, nepasiruošęs, nepagarbiai, stovėdamas ar į rankas.

Pasidaviau dvasinei puikybei, laikiau save šventesniu už kitus, niekinau nusidėjėlius. Dėl perdėtai ilgų maldų apleidau šeimą, darbą, savo luomo pareigas. Pasidaviau nusivylimui, nebetikėjau, kad galiu būti išganytas. Pasidaviau skrupulams (perdėtai nuodėmės baimei), neramumui, neklausiau dvasios vadovo nurodymų. Lengvai tikėjau Bažnyčios nepatvirtintais apsireiškimais, pranašystėmis, praktikavau neįprastas maldos formas.

Nuodėmės prieš artimą 

IV Dievo įsakymas. (Nepilnamečiams:) Nepaklusau tėvams ar mokytojams, nepagarbiai su jais kalbėjau ar elgiausi, priešinausi jų nurodymams ar draudimams. Niekinau, erzinau, įžeidinėjau, apgaudinėjau juos, pakėliau prieš juos ranką. Nepadėjau tėvams jų darbuose. Pasidaviau blogoms draugystėms ar pasilinksminimams. Skriaudžiau, erzinau, mušiau savo brolius, seseris, draugus.

(Suaugusiems:) Nepagelbėjau tėvams bėdoje ar ligoje, neaplankydavau jų. Nesirūpinau, kad sirgdami jie gautų šv. sakramentus. Neišpildžiau jų paskutinės valios. Jiems mirus, nesirūpinau, kad jie būtų katalikiškai palaidoti, sutikau su palaikų kremavimu. Nesimeldžiau už mirusius tėvus ar artimuosius. Priešinausi svarbiems vyresniųjų nurodymams, kenkiau jų autoritetui ar bendram labui. Nesirūpinau pavaldiniais, jų saugumu, šeimyninio ir religinio gyvenimo poreikiais, buvau neteisingas mokėdamas už darbą.

V Dievo įsakymas. Nužudžiau, sužeidžiau, mušiau kitą žmogų, pakenkiau kito sveikatai. Mintyse nekenčiau artimo, keikiau, įžeidžiau, paniekinau, linkėjau jam bloga. Planavau kerštą, atkeršijau. Tyčiojausi, žiauriai elgiausi su jaunesniais, silpnesniais, man pavaldžiais, luošais, vargšais. Negyniau skriaudžiamo, nepadėjau kenčiančiam, stokojančiam, ligoniui. Įvykdžiau, patariau ar padėjau įvykdyti abortą. (Žinojau/nežinojau, kad už aborto įvykdymą ar aktyvų prisidėjimą prie jo Bažnyčia skiria ekskomunikos bausmę.) Prirašiau, pardaviau, naudojau kontraceptinę piliulę. Įvykdžiau dirbtinį apvaisinimą. Patariau ar padėjau atlikti eutanaziją. Skatinau, padėjau ar liepiau nusidėti.

VI ir IX Dievo įsakymai, šeima. Gyvenau su vyru (moterimi) be bažnytinės santuokos, gyvenau susituokęs (-usi) vien civiliškai. Susituokiau civiliškai, nors dar galiojo bažnytinė santuoka su kitu asmeniu. Sudariau santuoką nekatalikų religinėmis apeigomis. Buvau neištikimas (-a) sutuoktiniui, geidžiau svetimo vyro (moters). Nepagrįstai pavyduliavau. Savanaudiškai palikau šeimą.

Nesirūpinau sutuoktiniu, jo sveikata ir reikalais, per mažai laiko skyriau šeimai. Nesirūpinau šeimos išlaikymu, švaisčiau pinigus savo malonumams. Buvau piktas, priekabus, savanaudis, nekantrus šeimoje. Nepalaikiau bendro šeimos religinio gyvenimo. Pakėliau ranką prieš tėvus ar žmoną (vyrą), be reikalo ar per griežtai baudžiau vaikus. (Žmonai:) Nepripažinau vyro autoriteto, nepaklusau jo teisėtai valiai.

Buvau neteisingas, žiaurus, abejingas vaikams, nesirūpinau jų išlaikymu, išsilavinimu, religiniu auklėjimu. Mišrioje santuokoje nereikalavau vaikus auklėti katalikiškai. Nesistengiau leisti vaikų į katalikišką mokyklą, nesidomėjau, ar mokymo programa neprieštarauja tikėjimui. Laiku jų nepakrikštijau, neprivedžiau prie šv. sakramentų. Lepinau vaikus, nuolaidžiavau jiems, nesulaikiau nuo pikto. Papiktinau vaikus blogu elgesiu, kritikavau sutuoktinį vaikų akivaizdoje, daviau blogą pavyzdį. Priešinausi rimtam vaiko pašaukimui santuokai, kunigystei, vienuoliškam gyvenimui.

VII ir X Dievo įsakymai. Vogiau, apiplėšiau, sukčiavau, pažeidžiau, sugadinau kito nuosavybę. Neatlyginau žalos, nesumokėjau skolų. Geidžiau svetimo turto. Pasisavinau rastą daiktą, neieškojęs savininko. Apgaudinėjau prekiaudamas, pirkau vogtą daiktą. Padariau didelę žalą visuomeniniam ar bendram turtui. Aplaidžiai ar nekokybiškai atlikau mokamą darbą, sugadinau darbo priemones. Lupikavau (reikalavau palūkanų iš vargšo). Šantažavau, ėmiau kyšį, protegavau giminaičius ar draugus, pakenkdamas bendram labui.

VIII Dievo įsakymas. Melavau, iškreipiau tiesą, šmeižiau. Perdėjau, pataikavau, veidmainiavau. Apkalbėjau, pasakojau apie kitų ydas, skleidžiau gandus. Neatsiprašiau, neatitaisiau pažeistos artimo garbės. Smalsavau, domėjausi kitų paslaptimis, kišausi į kitų privatų gyvenimą.

Nuodėmės prieš save  

Puikybė. Pasidaviau puikybei, didžiavausi mintyse ar kalboje, gyriausi. Lyginau save su kitais, slėpiau savo klaidas, bijojau kritikos ar bausmės. Perdėtai nepasitikėjau savimi, nepagrįstai save kaltinau, žeminau savo garbę. Buvau bailus, negyniau tiesos. Bijojau ateities, nelaimių, ligų, mirties, perdėtai rūpinausi saugumu ir sveikata, nepasitikėjau Apvaizda. Skundžiausi, reikalavau kitų pagalbos, buvau nekantrus.

Gobšumas. Godžiai troškau pinigų ar daiktų, buvau šykštus, išlaidus. Švaisčiau laiką ir pinigus brangiems pasilinksminimams.

Gašlumas, VI Dievo įsakymas. Paleistuvavau su vyru (moterimi), nepilnamečiu, už pinigus, naudodamas prievartą. Nesipriešinau tokiai prievartai. Atlikau kūnišką nuodėmę prieš prigimtį, palaikiau prigimčiai priešingus santykius ar jiems pritariau. Nepadoriai elgiausi su savimi. Naudojau kontraceptines priemones. Mėgavausi neskaisčiomis mintimis. Žiūrėjau nepadorius vaizdus, dalyvavau nepadoriuose pokalbiuose, skaičiau nepadorius žurnalus ar knygas. Dalyvavau nepadoriuose šokiuose, nevengiau susibūrimų ar draugysčių, kurios yra proga nusidėti. Nepadoriai rengiausi, savo laikysena siekiau sukelti pagundas, leidausi į dviprasmiškas kalbas.

Rūstumas, V Dievo įsakymas. Galvojau apie savižudybę, bandžiau nusižudyti, be reikalo rizikavau gyvybe ar žalojau sveikatą. Atlikau sterilizaciją. Žalojau savo kūną. Mėgavausi žiauriomis mintimis, prievartos vaizdais, agresyvia muzika, išliejau pyktį ant gyvulių ar daiktų.

Pavydas. Pavydėjau artimui turo, sėkmės, gabumų, dvasinių gėrybių. Kenkiau kitam iš pavydo.

Nesaikingumas. Buvau nesaikingas, išrankus valgyje, persivalgiau. Girtavau, atlikau nuodėmes išgėręs. Svaiginausi narkotikais. Pasidaviau azartinių lošimų aistrai.

Tingumas. Tingėjau, tuščiai leidau laiką, apleidau pareigas, buvau netvarkingas.

Priėjus prie klausyklos ir atsiklaupus, kunigui laiminant, persižegnojame: Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Kunigą pasveikiname sakydami:
– Garbė Jėzui Kristui.

Išpažintis pradedama taip arba panašiai:
– Paskutinį kartą išpažinties buvau prieš… (pasakoma kada), gerajam Dievui vėl nusidėjau… (pasakomos nuodėmės, jų skaičius ar dažnumas, svarbios aplinkybės).
Išpažinę nuodėmes sakome:
– Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.

Po to atidžiai išklausome kunigo – jis gali duoti patarimų, paskatinti nelengvoje dvasinėje kelionėje. Taip pat skiria atgailą.

Nuodėmės atleidžiamos tada, kai kunigas pakelia ranką virš atgailaujančiojo ir suteikia išrišimą:
+ Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. +

Kunigui tariant šiuos žodžius, mintimis kreipiamės į Jėzų sakydami:
– Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)!
Gavę išrišimą persižegnojame ir atsakome:
Amen.

Kunigas taip arba panašiai atsisveikina:
– Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.
Atsakome:
– Dėkoju Dievui.